Greimas’s Semiotics: Between Structuralism and Phenomenology

Problemos, 2014

1981 m. spalio 20 d. Vilniaus universitete J. Grigaliūnas apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Kategorijų materija, judėjimas, vystymasis santykio materialistinėje dialektikoje problema“. Disertacijos oficialieji oponentai – prof. E. Solopovas ir prof. V. Bosenka, kurie pažymėjo, kad disertantui pavyko išvengti ydingos pozicijos, pasirinkus labai reikšmingą problemą kategorijų sistemoje, parodžius jų turinio visuomeninį praktinį sąlygotumą, realų, gnoseologiškai reikšmingą savitarpio ryšį.

Religija ir kultūra, 2017

Tekste, skirtame Jacques'o Derrida mirties dešimtmečio minėjimui, bandoma kai kuriais aspektais apmąstyti jo filosofijos santykį su religija. Différance ir "pėdsako" sąvokų pagrindu aptariama laiko ir erdvės problematika, tradicinė "graikiško" ir "žydiško" mąstymo priešprieša interpretuojama kaip įtampa tarp onto-teologinės prezencijos ir mesianinio pažado; akcentuojamas pačios dekonstrukcijos "mesianiškumas".

Religija Ir Kultūra, 2008

Straipsnyje bandoma suformuluoti filosofijos didaktikos antinomijas, kylančias iš Tomo Sodeikos praktikuojamos ir skelbiamos filosofijos. Prieštaravimas, Sodeikos nuolat aptinkamas tarp "dialogo" ir "teksto", apima "atvirumo" ir "uždarumo", "išorybės" ir "vidujiškumo" metaforas, filosofijos aptariamas įprastesniais jutimiškumo ir racionalumo terminais: kai tai, kas empiriškai žinoma ir mokymo būdu perduodama, prieštarauja arba nesuteikia "pakankamo pagrindo" idealių "tiesų" mokymui arba skelbimui. Vakarų filosofijos "kilmės" pasakojimas vaizduoja filosofijos mokyklą kaip genealoginį medį, liudijantį aristokratišką kilmę, būtiną etiniam kalokagathia idealui, suprantamam kaip filosofuojančiojo gyvenimo būdas. Antinomija aptinkama tarp "gyvo žodžio klausytojo", praktikuojančio mokytojo pavyzdžiu parodomą gyvenimo būdą, ir uždaros ezoterinės mokyklos "sekėjo". "Dogmatinės" mokyklos atstovas seka tam tikra apibrėžta "paradigma" asmeninio pavyzdžio ir skelbiamo "mokymo" prasme. Sokrato antinomija apibūdina dvejopą mokytojo vaidmenį: sokratiškas "akušeris" sykiu yra ir mokinio sielą formuojantis skulptorius arba ją kultivuojantis "šeimos nuosavybės" šeimininkas. Žiauri pirmojo ironija nuolat atsveriama antrojo "skulptūrinių" ir "agrikultūrinių" metaforų, suponuojančių esamą pavyzdį, mokytojo turimą apriorinio etinio žinojimo idealą. Praktikos ir teorijos antinomija pristatoma, nagrinėjant Meisterio Eckharto ir Tomo Akviniečio didaktiką. Tariamai "praktinė" pamokslininko padėtis neatmeta jo, kaip "įstatymo skelbėjo", vaidmens. Mokytojo įvardijimas "meistru" veda į kitą antinomiją, kurioje susiduria nuoroda į "poietinę" mokymo prigimtį, leidžiančią perduoti mokiniui teksto gamybos amatą, su įsakmiai reikalaujamu filosofijos mokymo performatyvumu. Kanto antinomija-tai prieštara tarp "istorinio" ir "racionalaus" žinojimo. Tik antrasis yra "objektyviai" filosofinis, tačiau būtent jo neįmanoma išmokyti, nes išmokytas jis neišvengiamai tampa "subjektyvus" ir "istorinis". Todėl daugiausia, ką gali padaryti mokytojas, tai išmokyti filosofuoti. Antinomija susidaro tarp filosofo bei filosofijos idėjų ir besireiškiančių jų "fenomenų". Kartu būtina mokymo sąlyga tampa performatyvumas.

Respectus Philologicus

The reflection of the homeland, the Lithuanian nation, the native land is very important in Antanas Vaičiulaitis’ creative work and personal correspondence. Letters, written 1924–1992 reveal a creative being, closely related to the formation of the image of Lithuania, its embodiment and the preservation of the memory of the motherland. The image of the homeland is often conveyed by the symbolism of a lost paradise, accompanied by the feelings of a tragic denouement. The construct of homeland as a paradise began to emerge in the writer’s early childhood, in letters it is portrayed as a mythical Eden. Through the mother, the space of home and the nature surrounding it, the metaphor of the motherland-fortress was formed. By comparing the homeland with his beloved mother, Antanas Vaičiulaitis conveyed the great pain, caused by the Lithuanian occupation. The letters’ image of homeland-paradise is associated with the ideals of patriotism, holiness of childhood and family, faith and also ...

Žmogus ir žodis, 2015

Straipsnyje analizuojami mitologinių, religinių ir filosofinių teorijų bandymai legitimuoti socialinių struktūrų fenomenus-konkrečiai, stokos fenomeną-pradedant nuo graikų mitologijos, krikščionybės principų, nuo antikinių "gyvenimo filosofijos" konceptų iki klasikinių J. S. Millio ir J. Locke'o liberalizmo bei marksizmo teorijų. Straipsnis yra tų refleksijų refleksija, bandanti metodologiškai įvertinti tų refleksijų teorinį, loginį-metodologinį ir ideologinį efektyvumą. Konkretus stokos fenomenas ir stokos teorinė refleksija yra tyrimo objektas. Analizuojama, kuo teoriniai konstruktai pavirsta žmonių galvose (kaip jie įgauna "sveiko proto", "viešosios nuomonės" mitologinius pavidalus) ir kaip tie teoriniai konstruktai transformuojasi į konkrečių žmonių elgesio motyvus.

Apibendrinant išdėstytas mintis reikia pripažinti, kad Cz. Miłoszo individualiosios epochos kontūrai išnyra ganėtinai aiškiai, tačiau tai galėtų būti tolesnių tyrinėjimų uždaviniai. Dabar jau aišku, kad jos ištakų reikėtų ieškoti XVII amžiuje, kada LDK formavosi bajoriškos demokratijos principai ir stiprėjo katalikiškos tendendijos. Tuo pačiu metu atsirado ir gana laisvas požiūris į religijos išpažinimą. Erdvė nuolat plečiasi - XVII a. tai LDK, o XX a. - Vidurio Rytų Europa. [...] Ieškant tapatybių daugiausia dėmesio buvo skiriama Cz. Miłoszo asmenybei ir jo išgyvenimams, taip buvo bandoma išryškinti naujas visuomenės vertybes, iškilusias po XIX a. pabaigoje įvykusių lūžių. Nors dauguma vertybių keitėsi, tačiau viena iš pamatinių - religija - dar nebuvo išsivadavusi iš nacionalinių ypatumų. Todėl ilgainiui visuomenėje, veikiamai modernių religinių bendruomenių, galėjo vykti elito ir plačiųjų masių suartėjimasThe object of this analysis is to outline the view that Czeslaw Miłosz, hel...

Societal Studies, 2018

The aim of the article is to define a tangible contour for the study of synesthesia in theology. Since both the sensory and synesthetic studies have intensified over the last few decades, there has naturally been a need to recognize and articulate synesthesia in various layers of culture. Synaesthesia in theology has not been thoroughly and consistently researched, so this article outlines possible guidelines for such research from sensory research, opening up anthropological foundations and cultural dynamics, then exploring the tradition of spiritual senses in Christian theology, starting with Origen thinking and reviewing the patristic, medieval mystic tradition and turning to the return of the doctrine of spiritual senses to theology in the 20th century. Consistent attention is given to the synesthetic assumptions of theological aesthetics. According to the material of this study, the relationship between theology and synesthesia is developed, emphasizing the uniqueness of synest...

LMA Vrublevskių bibliotekos darbai

One of the important elements of the educational process at Vilnius University (established in 1579) was debate and defense. During a debate or defense, a student had to defend theses on a certain scholarly subject. For a long time, theses were treated as a secondary historical source in scholarly research. As the concepts of social science and history of ideas develop, the value of this genre is being reassessed and new methodological tools are being created. This trend inspired a comprehensive study of Vilnius University theses for 1579–1773. This article aims to identify the main features of theses as a specific genre of early modern scholarly literature – their functions, types, scope, and social context. In the Vilnius Academy, it was not mandatory to print theses prior to 1773, some of them were made public in manuscript form. Theses did not have a rigid internal structure, and their scope varied from a small publication to a large treatise. It is believed that while a large n...

Baltistica

Putting the Latin source into a wider scientific circulation in 1970 V. Kiparsky, similarly to Ch. Hartknoch and J. Zubatý, relied on the collection of J. A. Comenius' works Opera Didactica Omnia published in Amsterdam in 1657. The Czech linguist included his work Lingvarum Methodvs Novissima first published in 1648 into that collection, however, fundamental differences can be noticed between the first publication and the publication in 1657. The article discusses the reception in the early 20th century of J. A. Comenius' testimony about the loss of the Old Prussian language.

Problemos, 2014

Naujos disertacijos 1-"ilosunjos S11 A1pnat11 Lietuvoje XX 1. pirmoje pusėje 1990 m. gruodlio 11 d. Vilniaus universiteto specializuotoje taryboje fi losofijos mokslų kandidato disertaciją "Filosofijos objekto ir metodo sampra ta Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje" apgynė Vilniaus technikos universiteto Filosofijos katedros dėstytoja Rūta Rinkevičienė. Neabejotinas tyrinėto� temos aktualumas: sa\ ' O dvasinės praeities pa!ini mas, šiuolaikinė sukaupto kultūrinio palikimo interpretacija-viena pirmųjų sąlygų tolesnei kultū1os plėtrai. Šiandien jau plačiai aptartos prielastys, pen kiasdešimt metų trikdžiusios normalią Lietuvos kultūros raidą. Žvelgdami atgal, galime pasid1iaugti, kad �is darhas \'isgi buvo dirbamas: turime J. Bal