Ugdymo turinio kaita Lietuvoje: globalizacijos padariniai

Lietuvos metinė strateginė apžvalga, 2009

Socialinis ugdymas, 2021

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos kultūros politikos modeliavimas Lietuvos kongreso pranešimų ir straipsnių pagrindu (Lietuvos kultūros kongresas, 1990). Straipsnyje keliami klausimai, kodėl visų Lietuvos kultūros kongresų organizatoriams ir kultūros žmonėms yra svarbi kultūros politikos problema. Akcentuojama, kad kultūros politikos modeliai paprastai apibrėžiami kaip karkasinis vertybinių nuostatų, kurias užpildo žmonių kūrybiniai projektai ir iniciatyvos, pagrindas. Kultūros politikos modeliai vaidina svarbų vaidmenį formuojant visuomenės, bendruomenių ir asmenų savijautą, kūrybingumą ir elgseną. Siūloma kultūros politikos modelius laikyti pagrindiniais analizės vienetais, kai požiūris į kultūrą peržengia individo (idėja, mintis apie kultūrą) ir bendruomenės (kultūra tik socialinėje srityje) logiką. Kultūros politikos modelio sampratos genezę galima atsekti nuo I. Kanto iki šiuolaikinių mokslininkų. Mokslininkai dažniausiai kultūros politikos modelius analizuoja iš skirtingų mokslų, t. y. filosofijos, psichologijos, antropologijos, sociologijos, edukologijos, dirbtinio intelekto, pažinimo ir kt., pozicijų. Straipsnyje taikoma tyrimo metodologija įtraukia kokybinius ir kiekybinius metodus. Atlikta straipsnių, duomenų turinio analizė ir ekspertų apklausa apie kultūros politikos modelių dinamika leidžia į Lietuvos kultūros politiką pažvelgti sistemiškai, kultūrą suprantant kaip pozityvaus ir kūrybiško gyvenimo būdo analizę, siekiant asmens, bendruomenės ir visuomenės gerovės. Tyrimo rezultatai atskleidžia motyvuoto kultūros politikos modelio bruožus, pagrįstus pirminiu skirstymu tarp karkasinio dizaino ir kultūros politikos modelių sąveikos.

Vilnius : Lietuvos edukologijos universiteto leidykla eBooks, 2014

Kolektyvinė monografija © Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014 Kolektyvinė monografija apsvarstyta Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Edukacinių tyrimų instituto posėdyje 2014 m. rugsėjo 22 d. (protokolo Nr. 15), Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2014 m. rugsėjo 23 d. (protokolo Nr. 38) ir rekomenduota spausdinti. Kolektyvinę monografiją sudarė ir parengė Ramutė Bruzgelevičienė, Lietuvos edukologijos universitetas Redakcinė kolegija: prof. dr. Ona Monkevičienė, pirmininkė, Lietuvos edukologijos universitetas prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė, Lietuvos edukologijos universitetas prof. dr. Valdonė Indrašienė, Mykolo Romerio universitetas doc. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, Lietuvos edukologijos universitetas prof. dr. Aivas Ragauskas, Lietuvos edukologijos universitetas doc. dr. Violeta Rimkevičienė, Lietuvos edukologijos universitetas doc. dr. Emilija Sakadolskienė, Lietuvos edukologijos universitetas prof. dr. Vilija Salienė, Lietuvos edukologijos universitetas Recenzentai: prof. habil. dr. Audronė Juodaitytė, Šiaulių universitetas prof. dr. Daiva Malinauskienė, Šiaulių universitetas prof. dr. Liudmila Rupšienė, Klaipėdos universitetas prof. dr. Loreta Žadeikaitė, Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamentas UDK 37.014(474.5) Ug-01

Socialinis ugdymas, 2018

Straipsnis skirtas personalizuoto ugdymosi efektyvumui pagrįsti, remiantis 3D (daugiasektoriu, daugiafaktoriu ir daugiafunkciu) modeliu. Analizuojama personalizuoto ugdymosi geroji patirtis ir trikdžiai, nagrinėjant Lietuvos demokratiškumo ugdymosi kolegijos (LDUK) ir Prof. dr. Bronislovo Bitino personalizuoto ugdymosi tyrimo mokyklos atvejus. Straipsniu siekiama atskleisti sumaniosios edukacijos ir personalizuoto ugdymosi bei efektyvios komunikacijos sąsajas.

Acta Paedagogica Vilnensia, 2016

Šiaulių pedagoginis universitetas Nagrinėjant humaniškumo ugdymo klausimus, būtina pažvelgti į dorinės minties raidą. Čia sąlygiškai, atsižvelgiant į socialinius, politinius bei kultūri nius ypatumus, veikusius tyrinėjimų pobūdį, galima būiL! išskirti kelis etapus. Pirmąjį, kuris trunka nuo XVI iki XIX amžiaus pabaigos reikėtų apibūdinti kaip krikščioniškojo humaniškumo propagavimo tarpsnį. Antrame etape (nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio) formuojamas teorinis dorinio ugdymo, hu maniškumo modelis. Trečiasis pasižymi empiriniais tyrinėjimais visoje dorinio ųgdymo, o kartu ir humaniškumo sferoje bei tolesniais teoriniais ieškojimais. Siekiant geriau suprasti humaniškumo ugdymo teorinius pagrindus, pra vartu plačiau aptarti būtent antrojo etapo formuojamą humaniškumo sam pratą: aptarti šio laikotarpio tyrinėjimų bendruosius ypatumus, išsiaiškinti pedagogų požiūrį į žmoniškumo (tuo metu vartojama kaip tik ši sąvoka) turi nį, vietą bei svarbą, išryškinti kai kuriuos principus, veiksnius, priemones bei metodus, kurie galėtų būti reikšmingi ir šiandien.

Socialinis ugdymas, 2016

Anotacija. Žaidybinimas (angl. gamification) apibūdina žaidimo principų adaptavimą edukacijoje, versle ir kituose procesuose, kurie yra susiję su vartotojų patirtimi ir įsipareigojimais netradiciniuose žaidybiniuose kontekstuose. Žaidybinimas yra naujas būdas žinių ir idėjų perdavimas, siekiant, kad žaidimų elementai tobulintų sistemas ir pritrauktų vaikus, jaunimą ir vartotojus; įtraukiant į šią veiklą kūno kalbą, judesius, aplinką. Edukacinių žaidimų ir simuliacijų kompleksiškumas leidžia ne tik integruoti tarpdisciplininius gebėjimus ir kompetencijas, bet kartu ir stiprina mokymosi motyvaciją, didina besimokančiųjų įsitraukimą į ugdymo(si) ir edukacijos procesą, suteikia galimybę panaudoti ugdymuisi netradicines erdves ir pažinti save kintančiomis aplinkybėmis. Šiandien visos visuomenės, ieškodamos aktyvios įtraukties ir motyvacijos rezervų, susiduria su didžiuliais mokymosi visą gyvenimą ir sumaniosios edukacijos iššūkiais. Žaidybinimas, arba žaidimų elementų įtraukimas bei žaidyba paremtų scenarijų kūrimas, suteikia daugiau galimybių padėti edukatoriams parinkti tinkamiausius scenarijus, sprendžiant sudėtingas naujų žinių ir įgūdžių įsisavinimo problemas.

Acta Paedagogica Vilnensia, 2019

Neheteroseksualios realybės galimybė Lietuvos istorijoje ir tradicijoje ilgą laiką buvo ignoruojama ir slopinama įstatymais, o pati tema yra virtusi tabu. Sisteminis vienos tiesos kultivavimas kuria normatyvią visuomenę ir nustumia alternatyvias buvimo žmogumi formas. postmodernizmas problemina epistemologines struktūras ir hierarchijas, kviečiama mąstyti apie švietimą asmens ir struktūros lygmenimis. Šiame straipsnyje, pasitelkiant interviu su mokytojais analizę, siekiama ištirti mokytojų turimą žinojimą ir lytiškumo ugdymo nuostatas ir jomis perteikiamą žinojimą mokiniams lytiškumo temomis bei aptarti galimybę dekonstrukcijos metodą naudoti heteronormatyviai visuomenei .

Tiltai, 2014

Besikeičiančioje visuomenėje artimoji aplinka, šiuo atveju -Lietuvos ikimokyklinės ugdymo įstaigos lauko ugdomoji aplinka, rekonstruojama, siekiant patenkinti tam tikros kultūros visuomenės narių, šiuo atveju -vaikų, specifinius poreikius. Tyrimu siekta išsiaiškinti ikimokyklinės ugdymo įstaigos lauko ugdomosios aplinkos tobulinimo galimybes į vaiką orientuotoje paradigmoje, atskleidžiant tėvų, kaip ikimokyklinio amžiaus vaikų atstovų, refleksyviąsias vaikų patirčių suvokimo koncepcijas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: lauko ugdomoji aplinka, vaikų kultūra, ikimokyklinis ugdymas.

Bendrinė kalba, 2019

kurios kalbos vyrauja mokinių kalboje, ir parodyti, kaip mokinių pateikti atsakymai susiję su jų nuostatomis dėl lietuvių kalbos pamokų, lietuvių kalbos mokymo ir lietuvių kalbos, rezultatai. Paaiškėjo, kad kaip mokinių kasdienė kalba, priklausomai nuo vartojimo srities, vyrauja dvi kalbos: lietuvių ir anglų. Didžioji mokinių dalis nurodo, kad namie kalba lietuviškai, beveik visi -kad lietuvių kalba skaito knygas. Kiti kalbos vartojimo rezultatai priklauso nuo amžiaus: kuo vyresni mokiniai, tuo dažniau jie renkasi anglų kalbą (pvz., naršyti internete, žiūrėti filmus). Iš mokinių pateiktų atsakymų išryškėjo stiprus ryšys tarp lietuvių kalbos mokėjimo ir lietuvių kalbos pamokų vertinimo: tiems mokiniams, kuriems mokytis lietuvių kalbos nesiseka, lietuvių kalbos pamokos nepatinka, ir atvirkščiai. Mokslininkų ir visuomenės dėmesio vis dažniau sulaukia mokinių kalbos tyrimai, svarstoma, kiek mokinių kalbos raidą, prastėjantį raštingumą gali lemti kitos kalbos. Kalbėti apie lietuvių kalbos vartojimo mokykliniame amžiuje pokyčius svarbu dėl to, kad būtent tuo metu daugiausia įsitvirtina kitų kalbų poveikis, o ir galimybės veikti kalbos vartojimą didžiausios yra mokykloje, nes tik joje privalomai mokomasi lietuvių kalbos. Nustačius, kurios kalbos labiausiai veikia mokinių vartojamą lietuvių kalbą, įvertinus sąsajas tarp lietuvių kalbos ir jos mokymo bei mokymosi, galima per ugdymo turinį veikti ir stiprinti mokinių vartojamos lietuvių kalbos galias. Šio straipsnio objektas -ryšio tarp mokinių kalbos vartojimo, mokėjimo ir mokymosi analizė, grindžiama 536 anketų duomenimis, surinktais iš mokyklų mokomąja lietuvių kalba (pradinių klasių (3-4 kl.), pagrindinio ugdymo (5-6, 7-8 kl.) klasių mokinių), veikiančių AURELIJA TAMULIONIENĖ. Mokinių požiūris į lietuvių kalbą: ryšys tarp kalbos vartojimo, mokėjimo ir mokymosi | 2