Ciceronas apie vertimą. Ką mums atskleidžia žodžių reikšmės

Baltistica

Putting the Latin source into a wider scientific circulation in 1970 V. Kiparsky, similarly to Ch. Hartknoch and J. Zubatý, relied on the collection of J. A. Comenius' works Opera Didactica Omnia published in Amsterdam in 1657. The Czech linguist included his work Lingvarum Methodvs Novissima first published in 1648 into that collection, however, fundamental differences can be noticed between the first publication and the publication in 1657. The article discusses the reception in the early 20th century of J. A. Comenius' testimony about the loss of the Old Prussian language.

2012

Šiuolaikinio mokslo jau netenkina griežta tam tikros disciplinos atskirtis, tad vis sunkiau ir sunkiau rasti ribas, skiriančias vieną mokslo šaką nuo kitos. Neišvengiami mokslų integracijos procesai, kurių terminai neapsieina be multi-, poli-, plurali-, inter-, tarp-, trans-discipliniškumo, tapo šiuolaikinio mokslo bruožu. Nauja Vilniaus universiteto profesorės Eleonoros Lassan monografija "Lingvistika nustato diagnozę..." 1 kaip tik ir yra kelių mokslų: kognityvinės lingvistikos, sociopolitikos mokslo ir filosofijos sankirta. Kognityvinis mokslas -ar tai būtų kognityvinė psichologija, antropologija, filosofija, informatika ar lingvistika -iškėlė sąmonės svarbą psichikos procesuose. Daugiausia dėmesio skiriama pačiam pažinimo procesui, būdams ir formoms, kuriomis žmogaus sąmonė organizuoja turimą patirtį. Kognityvinės lingvistikos tyrimo objektas -kalbos ir sąmonės ryšiai, o E. Lassan, pasiremdama filosofinėmis įžvalgomis, tiria kalbos ir sąmonės sąveiką politiniuose bei visuomeniniuose diskursuose. Ši monografija tęsia ilgą E. Lassan mokslo publikacijų sąrašą. Tai tarsi ankstesnių darbų tąsa, 2 kuria autorė apmąsto, apibendrina ir įprasmina savo mokslinę patirtį. Tyrimų objektu autorė pasirinko politinę ir visuomeninę sąmonę, kuri atsiskleidžia per įvairių diskursų sakytinius ar rašytinius tekstus. Autorė analizuoja Rusijos politinį visuomeninį diskursą, todėl kyla klausimas, kodėl pasirinkta būtent ši šalis. Į tai E. Lassan atsako, kad jos kaip tyrėjos pozicija unikali: rusų kalbos kaip gimtosios kompetencija ir neturėjimas nieko bendra su Rusijoje vykstančiais politiniais procesais leidžia pajusti bei atskleisti kalboje ir platesniame kontekste paslėptas nuostatas, kurias sunkiau atpažinti, jei esi ne stebintis iš šalies, bet aktyvus arba pasyvus vykstančių procesų dalyvis. Išskirtinę vertę ši monografija įgyja ir dėl to, kad autorė neapsiriboja tik Rusijos diskurso sociokognityvine analize, tačiau nemažai dėmesio skiria ir Lietuvos politiniam diskursui. Itin įdomios

2002

Problemos, 2014

1981 m. spalio 20 d. Vilniaus universitete J. Grigaliūnas apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Kategorijų materija, judėjimas, vystymasis santykio materialistinėje dialektikoje problema“. Disertacijos oficialieji oponentai – prof. E. Solopovas ir prof. V. Bosenka, kurie pažymėjo, kad disertantui pavyko išvengti ydingos pozicijos, pasirinkus labai reikšmingą problemą kategorijų sistemoje, parodžius jų turinio visuomeninį praktinį sąlygotumą, realų, gnoseologiškai reikšmingą savitarpio ryšį.

Literatūra

Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institutas Vilniaus universitetas Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Senekos veikaluose Laiškai Lucilijui, Apie laimingą gyvenimą ir Apie Apvaizdą apibrėžta laimės, malonumo ir likimo koncepcija. Keliami klausimai: ką Seneka vadino tikru ir netikru malonumu, dėl ko ragino kovoti ir atlikdavo auspicijas, ar filosofas tikėjo, jog žmogus gali pakeisti savo likimą ir pasiekti laimę? Aptariami Senekos traktatuose dažni kario ir ligonio įvaizdžiai, kuriais filosofas vaizdingai ir emocionaliai perteikė stoikų filosofiją. Daroma išvada, kad Seneka suvokė laimę kaip sėkmingą charakterio tobulinimą. Pagal Seneką, charakteris yra animus dalis, o animus yra Dievo dalis, todėl žmogus turi stengtis būti panašus į mylintį, drąsų, intelektualų karį-filosofą, noriai vykdantį savo vado-Dievo įsakymus. Labiausiai Seneka skatino ugdytis sunkiausiai pasiekiamą dvasinę savybę-tikrą nuolankumą Dievui, kai mylimo ir mylinčio Dievo siunčiamas nelaimes ir skausmą žmogus gali priimti ramiai, išsaugodamas meilę Jam savo širdyje.

Religija ir kultūra, 2017

Tekste, skirtame Jacques'o Derrida mirties dešimtmečio minėjimui, bandoma kai kuriais aspektais apmąstyti jo filosofijos santykį su religija. Différance ir "pėdsako" sąvokų pagrindu aptariama laiko ir erdvės problematika, tradicinė "graikiško" ir "žydiško" mąstymo priešprieša interpretuojama kaip įtampa tarp onto-teologinės prezencijos ir mesianinio pažado; akcentuojamas pačios dekonstrukcijos "mesianiškumas".

2010

Religija Ir Kultūra, 2008

Straipsnyje bandoma suformuluoti filosofijos didaktikos antinomijas, kylančias iš Tomo Sodeikos praktikuojamos ir skelbiamos filosofijos. Prieštaravimas, Sodeikos nuolat aptinkamas tarp "dialogo" ir "teksto", apima "atvirumo" ir "uždarumo", "išorybės" ir "vidujiškumo" metaforas, filosofijos aptariamas įprastesniais jutimiškumo ir racionalumo terminais: kai tai, kas empiriškai žinoma ir mokymo būdu perduodama, prieštarauja arba nesuteikia "pakankamo pagrindo" idealių "tiesų" mokymui arba skelbimui. Vakarų filosofijos "kilmės" pasakojimas vaizduoja filosofijos mokyklą kaip genealoginį medį, liudijantį aristokratišką kilmę, būtiną etiniam kalokagathia idealui, suprantamam kaip filosofuojančiojo gyvenimo būdas. Antinomija aptinkama tarp "gyvo žodžio klausytojo", praktikuojančio mokytojo pavyzdžiu parodomą gyvenimo būdą, ir uždaros ezoterinės mokyklos "sekėjo". "Dogmatinės" mokyklos atstovas seka tam tikra apibrėžta "paradigma" asmeninio pavyzdžio ir skelbiamo "mokymo" prasme. Sokrato antinomija apibūdina dvejopą mokytojo vaidmenį: sokratiškas "akušeris" sykiu yra ir mokinio sielą formuojantis skulptorius arba ją kultivuojantis "šeimos nuosavybės" šeimininkas. Žiauri pirmojo ironija nuolat atsveriama antrojo "skulptūrinių" ir "agrikultūrinių" metaforų, suponuojančių esamą pavyzdį, mokytojo turimą apriorinio etinio žinojimo idealą. Praktikos ir teorijos antinomija pristatoma, nagrinėjant Meisterio Eckharto ir Tomo Akviniečio didaktiką. Tariamai "praktinė" pamokslininko padėtis neatmeta jo, kaip "įstatymo skelbėjo", vaidmens. Mokytojo įvardijimas "meistru" veda į kitą antinomiją, kurioje susiduria nuoroda į "poietinę" mokymo prigimtį, leidžiančią perduoti mokiniui teksto gamybos amatą, su įsakmiai reikalaujamu filosofijos mokymo performatyvumu. Kanto antinomija-tai prieštara tarp "istorinio" ir "racionalaus" žinojimo. Tik antrasis yra "objektyviai" filosofinis, tačiau būtent jo neįmanoma išmokyti, nes išmokytas jis neišvengiamai tampa "subjektyvus" ir "istorinis". Todėl daugiausia, ką gali padaryti mokytojas, tai išmokyti filosofuoti. Antinomija susidaro tarp filosofo bei filosofijos idėjų ir besireiškiančių jų "fenomenų". Kartu būtina mokymo sąlyga tampa performatyvumas.

Problemos, 2014

Palygindama fenomenologinių pasaulio sam pratų spektrą su vėlyvojo L. Wittgensteino įvesta gyvenimo stiliaus metafora, Rasa Davi davičienė savo disertacijoje " Gyvenamas pa saulis fenomenologijoje ir L. Wittgensteino gy venimo forma", apgintoje 2000m. gruodžio

Colloquia, 2024

Lietuvių literatūros pamokų turinys visais laikais svariai lemia atrinktų rašytojų ir kūrinių žinomumą visuomenėje, daro įtaką ir jų vietai literatūros, kultūros kanone. "Mokyklinių" autorių atrankos procesas grindžiamas vertybėmis ir principais, tuo metu gajais konkrečioje kultūroje, švietimo sistemoje. Svarstant apie literatūrinį ugdymą sovietmečiu, neretai teigiama, jog viena buvo nurodoma programose, vadovėliuose (oficialioji pusė), o kita priklausė nuo mokytojo, nuo asmenybės drąsos ir kompetencijų. Nesistengiant užginčyti šio teiginio norisi pastebėti, kad iki šiol nėra išsamiai aptarta, kaip buvo formuojamas oficialusis sovietmečio mokyklinis literatūros kanonas, kokie konkretūs žmonės prie jo daugiausia dirbo, kokius sprendimus ir kodėl priėmė ar/ir galėjo priimti. Viena svarbiausių su švietimo tyrimais, mokyklinių programų ir vadovėlių rengimu susijusių institucijų sovietmečio Lietuvoje buvo LTSR švietimo ministerija ir prie jos 1958 m. įkurtas Mokyklų mokslinio tyrimo institutas (1972 m. pervadintas Pedagogikos mokslinio tyrimo institutu), kuriame veikė Lietuvių kal