Pierre Corneille

Pjeras Kornelis Pierre Corneille
Gimė	1606 m. birželio 6 d. Ruanas
Mirė	1684 m. spalio 1 d. (78 metai) Paryžius
Tautybė	prancūzas
Profesija	dramaturgas
Žanrai	drama, tragedija, komedija, tragikomedija
Literatūros judėjimas	klasicizmas
Žymiausi darbai	„Sidas“, „Horacijus“, „Cina“, „Poliektas“

Pjeras Kornelis (pranc. Pierre Corneille, 1606 m. birželio 6 d. Ruane – 1684 m. spalio 1 d. Paryžiuje) – prancūzų dramaturgas, vienas žymiausių literatūros klasicizmo atstovų Prancūzijoje, laikomas prancūzų klasikinės tragedijos pradininku. Jis sukūrė 34 dramas, tarp jų komedijas, tragikomedijas ir tragedijas, ir kartu su Moljeru bei Žanu Rasinu priskiriamas prie trijų didžiųjų XVII a. prancūzų dramaturgų. Kornelis buvo Prancūzijos Akademijos narys (nuo 1647 m.), jo brolis Tomas Kornelis – taip pat žinomas dramaturgas.

Gyvenimas

Pjero Kornelio portretas

Pjeras Kornelis gimė pasiturinčių miestiečių šeimoje šiaurės Prancūzijoje. Jis mokėsi jėzuitų kolegijoje Ruane, kur pasižymėjo gabumais klasikiniams mokslams, laimėjo lotynų kalbos poezijos konkursų. 1624 m. gavęs teisės magistro laipsnį, būdamas aštuoniolikos pradėjo dirbti advokatu ir karaliaus tarybos teisėju Ruane. Vis dėlto teisininko darbas jo nežavėjo, nes labiau domėjosi teatru. Jau 1629 m. Kornelis parašė savo pirmąją pjesę – elegantišką komediją „Melita“ (pranc. Mélite), kuri buvo sėkmingai pastatyta Ruane, o vėliau Paryžiuje. Per kelerius metus jis sukūrė dar keletą komedijų apie jaunų žmonių meilę ir papročius, tarp jų „Našlę“ (La Veuve, 1632), „Karaliaus galeriją“ (La Galerie du Palais, 1633), „Palydovę“ (La Suivante, 1634), „Karališkąją aikštę“ (La Place royale, 1634) ir fantazijos elementų turinčią „Komiškąją iliuziją“ (L’Illusion comique, 1636). Kornelio talentas patraukė galingojo kardinolo Rišeljė dėmesį – dramaturgas buvo pakviestas į vadinamąją „penkių autorių“ draugiją, kuri kūrė pjeses pagal paties Rišeljė pateiktus siužetus. Tačiau Kornelis neilgai ištvėrė kolektyvinio darbo sąlygas ir, nesutikdamas aklai vykdyti kardinolo sumanymų, pasitraukė iš šios grupės.

1635 m. Kornelis išbandė jėgas tragedijos žanre – parašė antikinės tematikos tragediją „Medėja“ (Médée). Didžiausias lūžis jo karjeroje įvyko 1637 m., pastačius istorinę tragikomediją „Sidas“ (Le Cid). Šis penkių veiksmų kūrinys apie ispaniškojo didvyrio Rodrigo (Roderigo Diaz de Vivaro) žygdarbius ir meilę sulaukė milžiniško pasisekimo publikos akyse ir dvaro aplinkoje. „Sidas“ dažnai vadinamas pirmąja didžiąja prancūzų klasikine tragedija, nes jame meistriškai pavaizduotas kilnios pareigos ir asmeninės meilės konfliktas. Tačiau pjesė neatitiko visų griežtų klasicistinio teatro „taisyklių“ – dramoje nevisiškai išlaikytos veiksmo, laiko ir vietos vienovės, siužetas perimtas iš ispanų šaltinio. Tai išprovokavo literatūrinį ginčą, vadinamą „Sido kivirču“ (Querelle du Cid). Kornelio varžovai ir kritikai viešai puolė kūrinį, o kardinolas Rišeljė paprašė neseniai įsteigtos Prancūzų akademijos įvertinti pjesės meninę vertę. 1638 m. Akademija, siekdama įtvirtinti klasikinio teatro normas, paskelbė nepalankų verdiktą – „Sidas“ esą pažeidė dramai keliamus reikalavimus. Šis smūgis giliai įžeidė Kornelį; nusivylęs jis trejiems metams nutraukė kūrybinę veiklą.

1640 m. Pjeras Kornelis grįžo į teatrą su nauja jėga. Per trumpą laiką jis sukūrė tris klasikines tragedijas iš Romos istorijos: „Horacijus“ (Horace, 1640), „Cina“ (Cinna, 1641) ir „Poliektas“ (Polyeucte, 1643). Šie kūriniai, parašyti laikantis klasikinių trijų vienovės principų, galutinai įtvirtino Kornelio kaip didžiojo tragiko reputaciją. 1641 m. dramaturgas vedė Mariją Lampjer (Marie Lampérière) ir susilaukė šešių vaikų. 1647 m. persikėlęs gyventi į Paryžių, Kornelis buvo išrinktas į Prancūzų akademiją. 1643 m. jis netikėtai pademonstravo talentą ir komedijos žanre – parašė gyvą intriguojančią komediją „Melagis“ (Le Menteur), kuri tapo sėkmingiausia prancūziška komedija iki pat Moljero kūrybos. Vėlesniais metais Kornelis derino tiek tragedijos, tiek komedijos kūrybą. Pilietinių Frondos karų metu (apie 1648–1653 m.) jo dramose atsirado politinių poteksčių – pavyzdžiui, 1650 m. pastatyta tragiškoji romanso drama „Aragonietis don Sančas“ (Don Sanche d’Aragon) atspindi to meto suirutę. Taip pat parašyta įspūdingų scenos efektų praturtinta „Andromeda“ (Andromède, 1640) ir istorinė drama „Nikomedas“ (Nicomède, 1651), kuriose pastebimos „demokratinės tendencijos“ – didesnis dėmesys paprastų žmonių likimams ir laisvės idėjoms.

1652 m. pastatyta Kornelio drama „Perteritas“ (Pertharite) nebuvo sėkminga – publika ją sutiko šaltai. Nusivylęs nesėkme, dramaturgas aštuonerius metus nieko naujo teatrui nerašė. Šiuo „tylos“ laikotarpiu jis atsidėjo literatūros klasikų vertimams ir savo dramaturgijos teoriniam pagrindimui. 1656 m. Kornelis išvertė ir sueiliavo Tomo Kempiečio mistinį traktatą „Kristaus sekimas“ (lot. Imitatio Christi). Be to, parašė tris teorinius „Traktatus apie dramą“ (Trois discours sur le poème dramatique, 1660 m.), kuriuose apgynė ir paaiškino savo požiūrį į dramaturgijos principus, atsakydamas į kritikų priekaištus dėl „Sido“.

Padedamas mecenato Nikolia Fouquet, 1659 m. Kornelis sugrįžo į teatrą, pristatęs naują tragediją „Edipas“ (Œdipe). Per kitus penkiolika metų jis parašė virtinę pjesių, beveik po vieną kasmet. Tarp vėlyvųjų jo kūrinių minėtini: „Sertorijus“ (Sertorius, 1662), „Auksinė vilna“ (La Toison d’or, 1660), „Sofonisba“ (Sophonisbe, 1663), „Otonas“ (Othon, 1664), „Ažėzilas“ (Agésilas, 1666) ir „Pulcherija“ (Pulchérie, 1672). 1670 m. Kornelis sąmoningai metė iššūkį jaunesniajam savo konkurentui Žanui Rasinui, beveik tuo pat metu parašydamas tragediją „Titas ir Berenikė“ (Tite et Bérénice), kurios tema sutapo su Rasino „Berenikės“ siužetu. Vis dėlto publikos skonis jau buvo pasikeitęs – Kornelio versija patyrė nesėkmę, žiūrovai palankiau įvertino Rasino kūrinį. Po šios nesėkmės Kornelis pastatė dar vieną, paskutinę savo dramą – „Surena“ (Suréna, 1674), kurioje netikėtai atsiskleidė jautresnė, sentimentalesnė autoriaus pusė. Po „Surenos“ premjeros Pjeras Kornelis galutinai pasitraukė iš teatro pasaulio.

Paskutinius gyvenimo metus Kornelis praleido užsisklendęs, rašė tik eiles ir sulaukė kuklios paguodos, kai karalius Liudvikas XIV 1676 m. liepė atgaivinti jo ankstesnius veikalus scenoje. Nors oficialiai jam dar nuo 1640 m. buvo paskirta karaliaus pensija, ši dažnai vėluodavo, todėl dramaturgo finansinė padėtis pablogėjo. Kornelį slėgė ligos ir skolos; du jo sūnūs mirė dar jam esant gyvam, o duktė pasirinko vienuolės kelią. Dramaturgas mirė 1684 m. spalio 1 d., būdamas 78 metų, savo namuose Paryžiuje. Jis buvo palaidotas Paryžiaus Šv. Roko bažnyčioje kukliomis aplinkybėmis – kapo vieta net nebuvo paženklinta antkapiu iki pat XIX a. pradžios (tik 1821 m. pastatytas paminklas).

Kūryba

Pjeras Kornelis savo kūryboje suformavo prancūzų klasikinę tragediją ir dėl to dažnai vadinamas „prancūzų Sofokliu“ arba tragedijos tėvu. Jo dramoms būdingas aiškumas, racionalumas ir kompozicijos paprastumas. Kornelio personažai paprastai pasižymi didžiadvasiškumu, tvirtu charakteriu ir valios jėga, leidžiančia jiems pakilti virš asmeninių jausmų dėl pareigos. Pareigos, garbės ir aistros konfliktas – pagrindinė Kornelio tragedijų tema. Daugelio jo herojų valingumas ir stojiškumas šlovinamas – jie ryžtingai sprendžia moralines dilemas, dažnai aukodami asmeninius interesus dėl aukštesnių idealų. Kornelio dramose išaukštinama proto pergalė prieš žmogaus aistras, todėl jo kūriniai labiau skatina žiūrovų susižavėjimą didvyriais, o ne gailestį ar baimę. Šitaip Kornelis išplėtė tragedijos sampratą, peržengdamas griežtų taisyklių dogmatizmą – jo „charakterių drama“ (taip vadinama Kornelio sukurta dramų tradicija) leido plačiau interpretuoti Aristotelio ir Horacijaus nuostatus ir pritaikyti juos XVII a. scenai.

Nors Kornelis laikėsi klasikinių trijų vienovės principų ir kitų klasicistinio teatro kanonų, jis nevengė novatoriškų sprendimų. Pavyzdžiui, „Sido“ pabaigoje, priešingai nei tradicinėje tragedijoje, pagrindiniai herojai sulaukia laimingo likimo, o ne žūsta – dėl to pjesė pirmiausia buvo pavadinta tragikomedija. Vis dėlto „Sidas“ savo dramatine jėga prilygo tikrai tragedijai ir nutiesė kelią vėlesniems didiesiems prancūzų tragikams. Po kritikos dėl „Sido“ Kornelis savo vėlesnėse tragedijose („Horacijus“, „Cina“, „Poliektas“ ir kt.) griežtai laikėsi klasicistinės dramaturgijos formos – veiksmas jose vyksta vienoje vietoje, trunka ne ilgiau nei parą, o siužetas neturi šalutinių linijų. Šiose dramose autorius pademonstravo, kad gali puikiai valdyti klasikines formas ir kartu išlaikyti intensyvų psichologinį konfliktą. Pjesėse „Horacijus“ ir „Cina (abi apie Romos senovę) nagrinėjamas valstybės pareigos konfliktas su asmeniniais ryšiais, „Poliektas“ gvildena tikėjimo ir ištikimybės dilemą. Daugelis Kornelio tragedijų pasižymi heroiciniu patosu – veikėjai atlieka taurios aukos reikalaujančius žygius, kurie atneša pergalę protui ir teisingumui.

Be tragiškų dramų, Kornelis kūrė ir komedijas. Jo ankstyvosios komedijos – lengvo siužeto, kupinos meilės intrigų ir nesusipratimų, atspindinčios to meto papročius. Vėliau, 1643 m., pasirodęs „Melagis“ tapo reikšmingiausia prancūzų komedija iki Moljero darbų. Ši pjesė, sukurta ispanų komedijos pavyzdžiu, išsiskyrė gyvais charakteriais ir sąmoju. Nors „Melagio“ tęsinys (1645) jau nebuvo toks sėkmingas, Kornelio indėlis į prancūzų komedijos žanrą buvo įvertintas – pats Moljeras pripažino, kad „Melagis“ padarė įtaką jo kūrybai. Vėlesnėse Kornelio komedijose (pvz., „Don Sančas Aragonietis“, „Melagio“ tęsinys) ir dramose („Nikomedas“) išryškėjo netikėtos demokratinės idėjos – autoriaus personažais tapo ne vien aristokratai, bet ir žemesnio luomo žmonės, pabrėžiama pilietinė pareiga ir laisvės troškimas.

Kornelio vėlyvieji kūriniai priartėjo prie ankstyvųjų jo darbų dvasios – jų siužetai darėsi vis labiau komplikuoti, o emocinė atmosfera – artima tragikomedijai. Itin didelės sėkmės sulaukė 1645 m. pastatyta tragedija „Rodogūna“ (Rodogune), išsiskirianti painiomis rūmų intrigomis ir efektinga atomazga. Vėlesnė bendraautorystė su Moljeru ir Filipu Kinoliu kuriant baleto ir dramos mišinį „Psichė“ (1671) parodė Kornelio gebėjimą prisitaikyti prie naujų scenos formų. Tačiau paskutinieji jo darbai, kaip minėta, nebesulaukė didelio publikos dėmesio, kadangi skonis krypo į labiau jausmingas Rasino tragedijas.

Kornelio kūrybos stilius yra santūrus ir glaustas – dialogai koncentruoti, kupini retorinio kilnumo. Daug Kornelio sukurtų aforizmų tapo sparnuotomis frazėmis; pavyzdžiui, posakiai „Mano garbė – mano gyvenimas“ ar „Pergalė be pavojaus – be šlovės“ (iš „Sido“) dažnai cituojami kaip sentencijos. Savo dramose Kornelis sujungė klasicistinio teatro formos grynumą su barokiniam skoniui būdingu emociniu intensyvumu, taip atverdamas prancūzų dramaturgijoje naują kelią.

Reikšmė ir vertinimas

Pjeras Kornelis padarė didžiulę įtaką Prancūzijos literatūrai ir Europos teatro tradicijai. Jis yra prancūzų nacionalinio teatro pradininkas, padėjęs pamatus scenos menui, kuriuo XVII a. žavėjosi visa Europa. Beveik keturiasdešimt metų Kornelis kūrė įvairaus žanro pjeses, praturtindamas tiek tragikomedijos, tiek aukštosios tragedijos, tiek komedijos žanrus. Jo dėka Prancūzijos scena suklestėjo – klasicistinės tragedijos kanonai, kuriuos jis įtvirtino, dominavo Prancūzijos teatre per visą Liudviko XIV epochą ir tapo pavyzdžiu kitų šalių dramaturgijai. Kornelio sukurtas didvyriškos dvasios teatrinis modelis išlaikė savo reikšmę ir vėlesniais amžiais, o dramaturgo kūriniai įtraukti į pasaulinės dramaturgijos aukso fondą.

Amžininkų akyse Kornelis buvo aukštai vertinamas, nepaisant kritikos iš kai kurių literatų. Nors „Sido“ kontroversija atskleidė to meto literatūros elito priešiškumą (vadinamoji „intrigantų klikos“ opozicija Korneliui), plačioji publika nuo pat pradžių dievino Kornelio dramas. „Sido“ ginčas neturėjo įtakos visuomenės nuomonei – spektaklio populiarumas tęsėsi ir toliau. Kornelio triumfas tapo akivaizdus, kai žymūs to meto intelektualai jį gyrė: garsus epistologas Gijomas de Balzakas (Guillaume de Balzac) liaupsino „Sidą“, komedijų meistras Moljeras viešai vadino Kornelį didžiausiu dramaturgu ir savo mokytoju, o jaunasis tragikas Žanas Rasinas savo sūnui prisipažino, jog Kornelio sukurtos eilės yra „šimtą kartų gražesnės“ nei jo paties. Tokia pagarba liudija, kad Kornelis jau savo gyvenimo metu buvo pripažintas literatūros klasiku.

Po Kornelio mirties jo reputacija patyrė tam tikrų svyravimų. XVIII a. švietimo amžiuje skoniai pasikeitė – Volteras išaukštino Rasiną kaip subtilesnį psichologą, sumenkindamas Kornelio kūrybą kaip pernelyg retorišką ir šaltą. Dėl Voltero kritikos ilgainiui imta labiau vertinti Rasino tragedijas, o Kornelio vardas buvo kiek nustumtas į šalį. Vis dėlto XIX a. romantikai vėl sugrąžino Kornelį į pelnytą vietą literatūros panteone – jie atkreipė dėmesį į Kornelio kūrybos didingumą, didvyrišką dvasią ir laisvės idealus, artimus pačių romantikų pažiūroms. Nuo tada Kornelio darbais nebeabejojama – jis pripažįstamas kaip vienas didžiųjų dramaturgijos reformatorių, pakylėjęs prancūzų teatrą į klasicizmo aukštumas.

Šiandien literatūros istorijoje Pjeras Kornelis vertinamas kaip dramaturgijos meistras ir novatorius. Nors kritikai pastebi, kad ne visos jo pjesės yra vienodos meninės vertės (kai kurios eilutės ar scenos atrodo blankesnės), geriausi Kornelio kūriniai užtikrina jam vietą tarp didžiausių visų laikų draminių poetų. Jo nuopelnas – ne tik aukščiausia menine forma sukurtos dramos, bet ir pats prancūzų klasikinio teatro principų sukūrimas bei įtvirtinimas. Kornelio herojinė dramaturgija suformavo Prancūzijos teatro identitetą ir padarė ilgalaikę įtaką dramaturgijos raidai, todėl Pjeras Kornelis pagrįstai laikomas vienu svarbiausių XVII amžiaus Europos literatūros veikėjų.

Išnašos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.