От редколлегии. Мы предлагаем читателям рукупись В. Сеземана «Историческое развитие искуства и ег... more От редколлегии. Мы предлагаем читателям рукупись В. Сеземана «Историческое развитие искуства и его закономерности», текст которой был написан в лагере в Тайшете. Здесь Сеземан читал лекции для заключенных-западную философию и эстетику. Одним из самых внимательных слушателей этих лекций был Б. Дандарон, который аккуратно записал эти лекции и сохранил их. В свою очередь, Б. Дандарон читал Сеземану и другим заключенным лекции по буддизму.
Straipsnyje pateikiama F. Suarezo ir M. Smigleckio būties sampratų lyginamoji analizė. Teigiama, ... more Straipsnyje pateikiama F. Suarezo ir M. Smigleckio būties sampratų lyginamoji analizė. Teigiama, kad M. Smigleckio protu suvokiamos būties koncepcija iš esmės niekuo nesiskiria nuo F. Suarezo. M. Smigleckis ontologizuoja loginį neprieštaringumo principą, paversdamas jį realiai galimos būties pagrindu. Jis pagilina kai kuriuos protu suvokiamos būties sampratos aspektus, pvz., išsamiau aptariama objektyvi egzistencija prote, negalimos būties susidarymas iš nesuderinamų dalykų ir kita. M. Smigleckio protu suvokiamos būties koncepcija remiasi visos scholastinės metafizikos patirtimi ir tiesiogiai susijusi su esmės ir egzistavimo bei aktualybės ir galimybės problemomis. M. Smigleckio vieta filosofijos istorijoje būtų tarp F. Suarezo ir Ch. Wolffo filosofinių sistemų, o bendrame XVII a. Europos filosofijos kontekste jo „Logika“ dalyvauja paplitusiuose tuo metu galimos ir protu suvokiamos būties svarstymuose. M. Smigleckio, kaip ir F. Suarezo, dėmesys sutelktas į žodžio ir būties santykį. ...
Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą a... more Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą apie žmogų kaip mikrosmą Renesanso filosofijoje. Pabrėžiama magijos ir alchemijos įtaka šios epochos filosofijai. Tik išsiaiškindamas gamtoje paliktus dieviškus ženklus, pažindamas tikruosius vardus, žmogus gali suprasti Šventojo rašto ir Gamtos knygos raides. Paracelsui žmogus kaip mikrokosmas yra tapatus makrokosmui. Žmogus sukoncentruoja savyje viso pasaulio esmes, gamtos filosofija tampa antropologija. Paracelso alchemija – tai sąmonės patirties, įgaunamos maginiu-simboliniu būdu, išraiška. Tai atotrūkio tarp žemiško ir dangiško, vidinio ir išorinio, pirminės materijos ir Dievo įveikimo patirtis. Daroma išvada, kad Renesanso filosofijoje astrologija, alchemija ir magija buvo ne antropocentriškai orientuoto humanizmo užbaiga, bet jo praplėtimas ir pagilinimas naujomis formomis, tai ne tik pasaulio desakralizacijos, bet ir žmogaus sudievinimo pagrindas. Žmogus perima dieviškąsias savybe...
In his philosophical research, Vasily Sesemann proved that the natural sciences were not the sole... more In his philosophical research, Vasily Sesemann proved that the natural sciences were not the sole domain of knowledge. He criticized Neo-Kantian philosophy and argued that the subject of knowledge could not be an abstract scientific mind. Cognition involves direct intuition. The knowing subject acts directly in the world, which is why knowledge is always related to attitudes. A person knows himself not as a theoretical object, but as a non-objectifiable, personal life. Therefore, man must follow not only reflective knowledge, but also pre-reflective self-consciousness. The knowledge that an incarnate and worldly, agential subject can be connected not only to conscious activity, but unconscious activity as well. Sesemann rejected the Neo-Kantian reduction of being into logical thinking. He argued that rationality is always related to irrationality, and pure knowledge is related to attitudes. I first discuss how Sesemann understands intuition and criticizes the naturalistic account of scientific knowledge. I then analyze how Sesemann's theory relates knowledge to attitudes. Finally, I discuss the genesis of knowledge as the transcendence of one's point of view and how objectifying knowledge is related to linguistic expression and in this context argue that Sesemann's analysis of knowledge is similar to Husserl's genetic phenomenology.
Sesemann's philosophy is similar to Hartmann's in many respects. They were both influenced by the... more Sesemann's philosophy is similar to Hartmann's in many respects. They were both influenced by the Marburg Neo-Kantians and they both discovered phenomenology as an alternative to Neo-Kantian idealism. However, the reception of phenomenology in their works is critical. Observing from a realist standpoint, they understood phenomenology as a method for describing objects of experience and their a priori structures. Hartmann described his philosophical position as a "critical ontology," whereas Sesemann called himself a "critical realist." Hartmannn and Sesemann understand Husserl's phenomenology as the practice of intuitive knowledge, which can be contrasted to conceptual construction. Both authors seek to join intuition and conceptual knowledge using the concept of dialectics or the genesis of knowing. However, their positions differ concerning the relationship between intuition and construction. Hartmann emphasizes the perspective of the natural sciences as a necessary element of knowledge, and Sesemann criticizes naturalistic scientific knowledge as objectifying and therefore insufficient to understand consciousness and values. I first discuss how Hartmann understands the dialectical tension between givenness and conceptual construction. Then, I analyze how Sesemann criticizes phenomenological idealism. Finally, I discuss the genesis of knowledge and the realist interpretation of phenomenological intuition in Sesemann's Philosophy.
This paper discusses the modern idea of imagination and its various transformations in the phenom... more This paper discusses the modern idea of imagination and its various transformations in the phenomenological conceptual frameworks of Edward Casey, Mikel Dufrenne (1910-1995), Max Scheler (1874-1928) and Vasily Sesemann (1884-1963). I would like to raise and critically assess questions regarding the role of imagination in our consciousness: whether imagination is a productive or reproductive activity; and how, if at all, aesthetic expression limits the imagination. Casey criticizes Dufrenne for his attempt to unite imagination with aesthetic expression. He argues for the autonomy of the imagination but leaves the question of the relationship between the imagination and perception unanswered. Dufrenne partially shares his theory of imagination with Sesemann. Both philosophers claim that imagination is a reproductive activity rather than a productive one in the sense that it is limited by the forms of the material a priori. In other words, aesthetic expression has to obey the principle of correlation between percipiens and perceptum. Creativity becomes possible when the creator is able to reproduce in his expression another subject's possible perceptivity. Max Scheler emphasized the correlative connection of spiritual activity with the world. He linked the concept of imagination to the practical being in the world. In Sesemann's aesthetics the role of embodied imagination in artistic creation and the perception of aesthetic objects were also considered. Both authors argued that the connection between imagination and the essential modes of the world's givenness is guaranteed by the mode of embodied imagination. Both acknowledged that imagination is related to unconscious desires and drive. Both authors stated that the schematisms of imagination express the style of the perception of the world. The fact that imagination is an embodied phenomenon is illustrated by the way it exists in the world, since imagination is essentially a free activity restricted only by "the style of the world's horizon."
Straipsnyje analizuojama Maceinos kultūros filosofija ir jos prielaidos. Remdamasis hierarchine k... more Straipsnyje analizuojama Maceinos kultūros filosofija ir jos prielaidos. Remdamasis hierarchine klasikinės ontologijos schema Maceina kultūrą įterpia tarp gamtos ir religijos. Ši tarpinė vieta apibrėžia kultūrinės veiklos galimybes ir prieštaringumą. Kultūros paradoksai atskleidžiami kaip kultūros tragizmas. Kultūrine veikla žmogus ne tik perdirba gamtą, bet ir ieško išeities į religiją. Tačiau kultūros ženklinis ir simbolinis pobūdis nereiškia, jog žmogus turi dėl kultūros atsisakyti gamtos ar religijos tikrovės. Tiktai atsisakydami substancinės tikrovės kaip rimties ir atramos sampratos galime suprasti žaidybinį kultūrinės būties pobūdį. Straipsnyje parodoma, kad Maceinos kultūros filosofijoje susipina objektyvistinė-metafizinė kultūros samprata su fenomenologi-ne-hermeneutine žmogaus kūrybinio gyvenimo analizeThe article analysed the presuppositions of the philosophy of culture in Antanas Maceina. On the ground of a hierarchical scheme of classical ontology, culture is placed by ...
Uþsklandoms panaudoti Antano Cukermano darbai STRAIPSNIUS RECENZAVO prof. habil. dr. BRONISLOVAS ... more Uþsklandoms panaudoti Antano Cukermano darbai STRAIPSNIUS RECENZAVO prof. habil. dr. BRONISLOVAS KUZMICKAS (Mykolo Romerio universitetas) Doc. dr. TOMAS SODEIKA (Kauno technologijos universitetas) Doc. dr. VYTIS VALATKA (Mykolo Romerio universitetas) 11 LOGOS 40 2005 SAUSIS • KOVAS AKTUALIOJI TEMA Emmanuel Levinas. Biography LOGOS 40 2005 SAUSIS • KOVAS Tardymo protokolo taesinys (A continuation of the explanation) LOGOS 40 2005 SAUSIS • KOVAS AKTUALIOJI TEMA Kalëjimo gatvës (dabar Spaustuvininkø) Nr. 1 Kaune dokumentai, kuriuose matyti namø planas ir namø gyventojai (þr. 18 p.), tarp kuriø ir Levinas. Ðiuose namuose Levinø ðeima gyveno iki 1936 metø. Juose Emmanuelis Levinas vaikystëje susipaþino ir su savo bûsima þmona Raisa. (A plan of a house in Kalëjimo street (now Spaustuvininkø street). The Levinas family lived in one of its apartments until 1936. In this house Emmanuelis met his future wife Raisa.) * Atreidai-Atrëjo sûnûs: Agamemnonas ir Menelajas. Atrëjas iðvarë savo brolá Tiestà, suvedþiojusá jo þmonà, o gráþusá pavaiðino jo vaikø mësa. Vëliau buvo nuþudytas Tiesto sûnaus Aigisto. Uþ ðià Atrëjo piktadarystae prakeikimas ir toliau slëgë jo giminae (èia ir kitur-vertëjos pastaba).
The article discusses Husserl’s criticism of Psychologism and the relationship that have with the... more The article discusses Husserl’s criticism of Psychologism and the relationship that have with the contemporary crisis of values. In Logical Investigation Husserl criticize not only a psychological foundation of science, but he expresses his preoccupation about rationality in general. Rationality according to Husserl is connected with ethical and political questions. Aron Gurwitsch research shows the existing connection between naturalistic psychology and nihilism. Naturalistic psychology induces a nihilistic conception of human being: human as a biological functions mechanism. This point of view cause a totalitarian tendency in social life and politic.
Straipsnyje analizuojama prasmės patirties santykis su raštu. Kas mokslo atsiradimui ir tradicija... more Straipsnyje analizuojama prasmės patirties santykis su raštu. Kas mokslo atsiradimui ir tradicijai yra svarbiau: prasmės intuicija ar jos užrašas? Straipsnio tikslas – parodyti, kad prasmės patirties ir rašto santykis gali būti suprastas tiktai transcendentalumo ir empiriškumo sankirtos perspektyvoje. Jacques’as Derrida apibūdina raštą kaip balso priešingybę, bet užmiršta, kad raštas turi būti siejamas su prasmės patirtimi. Edmundas Husserlis rašymo praktiką suvokia kaip empirinį įdealių prasmių artikuliavimą. Raštas yra pasyvi prasmių patirties sedimentacija, kuri turi būti reaktyvuojama ir reaktualizuojama. Rašymas yra rizikingas veiksmas, kuris ne išvaduoja nuo kontingentiško pasaulio, o priverčia prisiimti atsakomybę.Pagrindiniai žodžiai: prasmė, patirtis, raštas, fenomenologija.The Experience of Meaning and WritingDalius Jonkus SummaryThis article analyses the relationship of the experience of meaning with writing. Is the intuition of meaning or the recording of it more importa...
The article deals with the relationship of hermeneutics and phenomenology in Arūnas Sverdiolas’s ... more The article deals with the relationship of hermeneutics and phenomenology in Arūnas Sverdiolas’s philosophy of culture. Firstly what is discussed is the problem of the separation between culture and nature, and then the concept of cultural activity and creation is analyzed. In cultural philosophy it is not enough to reflect on the cultural act of creation. Creation is the discovery of the world’s essential forms of expression. Ideas need to be discovered and only then they can be materialized and communicated to others in such an objective way. Therefore, culture must be understood as the communication of meaning. Cultural objects refer not only to the actions that create them, but also to the demands placed on potential perceivers.
Nicolai Hartmann interprets the logic of knowledge as a dialectical process that must reveal the ... more Nicolai Hartmann interprets the logic of knowledge as a dialectical process that must reveal the processionality of being itself. Sesemann not only extends Hartmann‘s philosophical insights, but also supplements them significantly. He also understands the knowledge of reality not as an analysis of static objects, but as a dynamic and temporal reconstruction of becoming reality. Acknowledging the limitations of intuition, he returns to the possibilities of logically formed knowledge. Sesemann argues that the logical constructions of knowledge must maintain a connection with primal intuition. However, logically formed knowledge is limited by its static nature. A dialectic is needed to reveal a dynamically changing being. I will begin the article by discussing the relationship between intuition and logical knowledge, then examine the problem of the ideal being and conclude by evaluating the significance of dialectics in Sesemann’s theory of knowledge. According to Sesemann, the dialect...
Greimas’s semiotics is characterized by an inner duality. This is the inner tension between struc... more Greimas’s semiotics is characterized by an inner duality. This is the inner tension between structuralism and phenomenology. The aim of the paper is to reveal the relationship between structuralism and phenomenology in semiotics. Structuralism and phenomenology have a different understanding of the role of the subject in creating and understanding meanings. Early Greimas understood value systems through the linguistic prism and eliminated the discursive system’s subject itself. Late Greimas’s approach to the subject changed and coincided with the subject of daily experience, who was involved in the selection and creation of meanings. Greimas’s semiotics came closer to phenomenology, but only partially. The concept of bodily and sensory experience in Greimas’s semiotics is constructed from objectivistic positions of science. The body and sensual perception are understood as intermediaries between the inner and outer worlds.
Straipsnyje analizuojama fenomenologinė intencionalumo samprata Husserlio Loginiuose tyrinėjimuos... more Straipsnyje analizuojama fenomenologinė intencionalumo samprata Husserlio Loginiuose tyrinėjimuose ir vėlesniuose jo raštuose. Siekiama parodyti, jog pačioje statiškoje intencionalumo sampratoje jau yra implikuotos jos genetinio pratęsimo galimybės. Fenomenologinė intencionalumo samprata negali būti redukuota į teorinį santykį su pažinimo objektu, nes joje išryškėja praktinis ir tranzityvus judesio link tikslo realizavimo pobūdis. Fenomenologija atmeta neintencionalių išgyvenimų sampratą, nes tokie išgyvenimai negali būti aprašomi kaip fenomenai, tačiau pripažįsta, jog nė vienas intencionalus išgyvenimas ar jo suponuojamas tikslas negali būti realizuojamas galutinai. Kitaip sakant, kiekvienam išgyvenimui būdingas ne tik universalaus sąmoningumo siekis, bet ir neįsisąmonintas arba nerealizuotas patyrimas. Patyrime patiriame ne tik tai, kas esama, bet ir tai, kas patiriama sykiu kaip kita. Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, intencionalumas, sąmonė, fenomenas, tranzityvumas.The Stru...
Klausimas apie transcendenciją šiuolaikinės fenomenologijos diskusijose susiejamas su klausimu ap... more Klausimas apie transcendenciją šiuolaikinės fenomenologijos diskusijose susiejamas su klausimu apie jusliškumą. Jutimai tradiciškai suvokiami kaip išorybės ir vidujybės tarpininkai. Nagrinėdamas objekto duotį patirtyje Edmundas Husserlis įsteigia materijos ir formos perskyrą. Grynieji įspūdžiai pateikiami kaip tokia pirminė patyrimo medžiaga, kuri tampa prasminga tiktai per intencionalų formavimą. Michelis Henry supriešina materialią ir intencionalią fenomenologiją. Jis siekia parodyti, jog be grynųjų įspūdžių analizės nebūtų galima ir intencionali fenomenologija. Henry mano, kad Husserlis aiškiai neatsako į klausimą apie juslinės materijos ir intencionalios formos santykį. Be to, jis teigia, jog Husserlis šį santykį interpretuoja pripažindamas intencionalios formos pirmenybę. Taigi Henry siekia reabilituoti materialinę fenomenologiją, nes būtent joje t. y. juslinėje materijoje, kaip tik ir glūdi, jo manymu, bet kokios pirminės duoties paslaptis. Šis posūkis į materialiąją fenomenol...
Fenomenologinės filosofijos recepcija Lietuvoje visų pirma galėtų būti siejama su Vosyliaus Sezem... more Fenomenologinės filosofijos recepcija Lietuvoje visų pirma galėtų būti siejama su Vosyliaus Sezemano bandymu inkorporuoti Husserlio fenomenologiją į savąją gnoseologijos sistemą. Tačiau tolesnė fenomenologinės filosofijos sklaida Lietuvoje sietina su Heideggerio, o ne su Husserlio filosofijos įtaka. Lietuvoje panašiai kaip ir kitose Europos šalyse fenomenologija buvo suprasta kaip bandymas sukurti grynosios sąmonės doktriną, kuri kaip „griežtas mokslas“ galėtų pagrįsti kitas mokslines disciplinas. Atsisakant moksliškumo fenomenologinė filosofija buvo transformuojama į antropologinę, egzistencinę ir hermeneutinę filosofiją. Antanas Maceina ir Juozas Girnius egzistencinę filosofiją jungė su teistiškai orientuota religijos filosofija. Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas ir Tomas Sodeika interpretuoja fenomenologiją per Heideggerio „egzistencinio mąstymo“ prizmę. Straipsnio tikslas – parodyti, jog fenomenologinės filosofijos interpretacijų įvairovė ne paneigia, bet patvirtina fenomenol...
Straipsnyje nagrinėjama egologinės sąmonės problema ir jos santykis su savipatirtimi. Kritikuoda... more Straipsnyje nagrinėjama egologinės sąmonės problema ir jos santykis su savipatirtimi. Kritikuodami egologinę sąmonės sampratą tiek Gurwitschius, tiek Sartre’as parodo, kad sąmonės išgyvenimų vienovei užtikrinti nereikalinga jokia išorinė instancija. Tuo remdamiesi jie tvirtina, kad ego kaip sąmonę vienijantis pradas neegzistuoja. Tačiau sąmonės intencionalumas reiškia ne tik sąmonės vienovę ar nukreiptumą į pasaulio objektus, bet ir sąmonės saviduotį. Sąmonė įsisąmonina save pačią ne tik refleksijos, kaip tai supranta klasikinė filosofija, bet ir tiesioginės savipatirties būdu. Toks patirties, kuri implikuoja tiesioginį sąlytį su savimi, modelis siūlomas Husserlio ir kitų fenomenologų, šiandien reikšminamas Dano Zahavi tyrinėjimuose. Refleksija reiškia nuotolį savęs atžvilgiu, o tiesioginė savipatirtis yra ikireflektyvus cogito arba ikireflektyvi savimonė. Straipsnio tikslas – atskleisti intencionalumo sąryšį su pirmojo asmens perspektyva ir sąmonės sąmoningumo problema. Pasąmonės...
Straipsnyje nagrinėjamos dvi problemos. Pirmoji – tai suvokimo ir vaizduotės santykio problema. A... more Straipsnyje nagrinėjamos dvi problemos. Pirmoji – tai suvokimo ir vaizduotės santykio problema. Antroji yra vaizduotės ir pasąmonės santykio problema. Abi šias problemas jungia klausimas, ar gali sąmonė būti redukuota į pasąmonę? Taip pat straipsnyje kritikuojami bandymai sąmonę sutapatinti su vaizduote. Redukuodami suvokimą į vaizduotę, o sąmonę į nesąmoningumą užkertame kelią fenomenologiniam vaizduotės ir nesąmoningumo aprašymui, nes vaizduotę galime aprašyti tik suvokimo atžvilgiu, o nesąmoningumą – tik sąmonės atžvilgiu kaip įsisąmoninimą. Atsiminimų ir vaizduotės vaizdiniai yra taip pat susieti su aktualiais ar galimais suvokimo rakursais. Perspektyvų kaitaliojimas ir varijavimas leidžia atskleisti invariantišką dalykų esmę. Bet tiktai atlikdami dvigubą redukciją ir vaizduotės ar atsiminimų vaizdinius susiedami su suvokimais ir jų asocijuota esamybe galime įsisąmoninti vaizdiniuose glūdinčius troškimus, kurių nepripažįstame savais.Pagrindiniai žodžiai: suvokimas, vaizduotė, fe...
Straipsnyje analizuojama vertybių ir vertinimo samprata Heideggerio filosofijoje. Straipsnio tiks... more Straipsnyje analizuojama vertybių ir vertinimo samprata Heideggerio filosofijoje. Straipsnio tikslas parodyti, kad vertybių kritika Heideggerio filosofijoje nepaneigia aksiologijos galimybės. Heideggeris kritikuoja neokantinę vertybių sampratą, nes siekia atsiriboti nuo objektyvistinės vertybių filosofijos. Vertybes Heideggeris supranta ne kaip pasaulio transcendenciją, bet kaip gyvenamo pasaulio reikšmingumą. Jis pasinaudojo Husserlio kategorinės intuicijos ir Emilio Lasko idėjomis apie objekto formos ir jo suvokimo intencionalų sąryšį. Tai objekto reikšmės ir į ją nukreipto veiksmo koreliacija, kurią Heideggeris interpretuoja kaip įrankio tinkamumą. Straipsnyje atskleidžiama, kad vertybė yra galima kaip pragmatinio pasaulio ir jame veikiančio subjekto koreliacinė struktūra. Pirma, apžvelgiama Heideggerio polemika su neokantine vertybių teorija, antra, nagrinėjama įrankio tinkamumo samprata „Būtyje ir laike“ bei Heideggerio paskaitose „Įvadas į filosofiją“.
Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwa... more Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwardo Casey, Mikelio Dufrenne’o (1910–1995) ir Vosyliaus Sezemano (1884–1963) koncepcijose. Straipsnio tikslas – parodyti, kad estetinėje patirtyje akivaizdžiai atsiskleidžia kūniškas vaizduotės pobūdis. Casey kritikuoja Dufrenne’o bandymą vaizduotę susieti su estetine raiška. Jis pabrėžia vaizduotės autonomiją, tačiau tokiu atveju lieka neaiškus vaizduotės ir suvokimo santykis. Dufrenne’o ir Sezemano pozicija vaizduotės klausimu iš dalies sutampa. Abu jie teigia, kad vaizduotė yra ne produktyvi, bet reproduktyvi ta prasme, kad ji yra apribota materialinio a priori formomis. Kitaip sakant, estetinė raiška yra negalima, jeigu ji nesilaiko suvokiamojo ir suvokiančiojo koreliacijos principo. Sukurti galima tik reprodukuojant išraiškoje kito suvokimo galimybę. Sezemanas pabrėžia kūniškos vaizduotės pirmumą. Įkūnytas vaizduotės judesys atskleidžia būtiną objekto ir subjekto koreliaciją. Vaizduo...
От редколлегии. Мы предлагаем читателям рукупись В. Сеземана «Историческое развитие искуства и ег... more От редколлегии. Мы предлагаем читателям рукупись В. Сеземана «Историческое развитие искуства и его закономерности», текст которой был написан в лагере в Тайшете. Здесь Сеземан читал лекции для заключенных-западную философию и эстетику. Одним из самых внимательных слушателей этих лекций был Б. Дандарон, который аккуратно записал эти лекции и сохранил их. В свою очередь, Б. Дандарон читал Сеземану и другим заключенным лекции по буддизму.
Straipsnyje pateikiama F. Suarezo ir M. Smigleckio būties sampratų lyginamoji analizė. Teigiama, ... more Straipsnyje pateikiama F. Suarezo ir M. Smigleckio būties sampratų lyginamoji analizė. Teigiama, kad M. Smigleckio protu suvokiamos būties koncepcija iš esmės niekuo nesiskiria nuo F. Suarezo. M. Smigleckis ontologizuoja loginį neprieštaringumo principą, paversdamas jį realiai galimos būties pagrindu. Jis pagilina kai kuriuos protu suvokiamos būties sampratos aspektus, pvz., išsamiau aptariama objektyvi egzistencija prote, negalimos būties susidarymas iš nesuderinamų dalykų ir kita. M. Smigleckio protu suvokiamos būties koncepcija remiasi visos scholastinės metafizikos patirtimi ir tiesiogiai susijusi su esmės ir egzistavimo bei aktualybės ir galimybės problemomis. M. Smigleckio vieta filosofijos istorijoje būtų tarp F. Suarezo ir Ch. Wolffo filosofinių sistemų, o bendrame XVII a. Europos filosofijos kontekste jo „Logika“ dalyvauja paplitusiuose tuo metu galimos ir protu suvokiamos būties svarstymuose. M. Smigleckio, kaip ir F. Suarezo, dėmesys sutelktas į žodžio ir būties santykį. ...
Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą a... more Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą apie žmogų kaip mikrosmą Renesanso filosofijoje. Pabrėžiama magijos ir alchemijos įtaka šios epochos filosofijai. Tik išsiaiškindamas gamtoje paliktus dieviškus ženklus, pažindamas tikruosius vardus, žmogus gali suprasti Šventojo rašto ir Gamtos knygos raides. Paracelsui žmogus kaip mikrokosmas yra tapatus makrokosmui. Žmogus sukoncentruoja savyje viso pasaulio esmes, gamtos filosofija tampa antropologija. Paracelso alchemija – tai sąmonės patirties, įgaunamos maginiu-simboliniu būdu, išraiška. Tai atotrūkio tarp žemiško ir dangiško, vidinio ir išorinio, pirminės materijos ir Dievo įveikimo patirtis. Daroma išvada, kad Renesanso filosofijoje astrologija, alchemija ir magija buvo ne antropocentriškai orientuoto humanizmo užbaiga, bet jo praplėtimas ir pagilinimas naujomis formomis, tai ne tik pasaulio desakralizacijos, bet ir žmogaus sudievinimo pagrindas. Žmogus perima dieviškąsias savybe...
In his philosophical research, Vasily Sesemann proved that the natural sciences were not the sole... more In his philosophical research, Vasily Sesemann proved that the natural sciences were not the sole domain of knowledge. He criticized Neo-Kantian philosophy and argued that the subject of knowledge could not be an abstract scientific mind. Cognition involves direct intuition. The knowing subject acts directly in the world, which is why knowledge is always related to attitudes. A person knows himself not as a theoretical object, but as a non-objectifiable, personal life. Therefore, man must follow not only reflective knowledge, but also pre-reflective self-consciousness. The knowledge that an incarnate and worldly, agential subject can be connected not only to conscious activity, but unconscious activity as well. Sesemann rejected the Neo-Kantian reduction of being into logical thinking. He argued that rationality is always related to irrationality, and pure knowledge is related to attitudes. I first discuss how Sesemann understands intuition and criticizes the naturalistic account of scientific knowledge. I then analyze how Sesemann's theory relates knowledge to attitudes. Finally, I discuss the genesis of knowledge as the transcendence of one's point of view and how objectifying knowledge is related to linguistic expression and in this context argue that Sesemann's analysis of knowledge is similar to Husserl's genetic phenomenology.
Sesemann's philosophy is similar to Hartmann's in many respects. They were both influenced by the... more Sesemann's philosophy is similar to Hartmann's in many respects. They were both influenced by the Marburg Neo-Kantians and they both discovered phenomenology as an alternative to Neo-Kantian idealism. However, the reception of phenomenology in their works is critical. Observing from a realist standpoint, they understood phenomenology as a method for describing objects of experience and their a priori structures. Hartmann described his philosophical position as a "critical ontology," whereas Sesemann called himself a "critical realist." Hartmannn and Sesemann understand Husserl's phenomenology as the practice of intuitive knowledge, which can be contrasted to conceptual construction. Both authors seek to join intuition and conceptual knowledge using the concept of dialectics or the genesis of knowing. However, their positions differ concerning the relationship between intuition and construction. Hartmann emphasizes the perspective of the natural sciences as a necessary element of knowledge, and Sesemann criticizes naturalistic scientific knowledge as objectifying and therefore insufficient to understand consciousness and values. I first discuss how Hartmann understands the dialectical tension between givenness and conceptual construction. Then, I analyze how Sesemann criticizes phenomenological idealism. Finally, I discuss the genesis of knowledge and the realist interpretation of phenomenological intuition in Sesemann's Philosophy.
This paper discusses the modern idea of imagination and its various transformations in the phenom... more This paper discusses the modern idea of imagination and its various transformations in the phenomenological conceptual frameworks of Edward Casey, Mikel Dufrenne (1910-1995), Max Scheler (1874-1928) and Vasily Sesemann (1884-1963). I would like to raise and critically assess questions regarding the role of imagination in our consciousness: whether imagination is a productive or reproductive activity; and how, if at all, aesthetic expression limits the imagination. Casey criticizes Dufrenne for his attempt to unite imagination with aesthetic expression. He argues for the autonomy of the imagination but leaves the question of the relationship between the imagination and perception unanswered. Dufrenne partially shares his theory of imagination with Sesemann. Both philosophers claim that imagination is a reproductive activity rather than a productive one in the sense that it is limited by the forms of the material a priori. In other words, aesthetic expression has to obey the principle of correlation between percipiens and perceptum. Creativity becomes possible when the creator is able to reproduce in his expression another subject's possible perceptivity. Max Scheler emphasized the correlative connection of spiritual activity with the world. He linked the concept of imagination to the practical being in the world. In Sesemann's aesthetics the role of embodied imagination in artistic creation and the perception of aesthetic objects were also considered. Both authors argued that the connection between imagination and the essential modes of the world's givenness is guaranteed by the mode of embodied imagination. Both acknowledged that imagination is related to unconscious desires and drive. Both authors stated that the schematisms of imagination express the style of the perception of the world. The fact that imagination is an embodied phenomenon is illustrated by the way it exists in the world, since imagination is essentially a free activity restricted only by "the style of the world's horizon."
Straipsnyje analizuojama Maceinos kultūros filosofija ir jos prielaidos. Remdamasis hierarchine k... more Straipsnyje analizuojama Maceinos kultūros filosofija ir jos prielaidos. Remdamasis hierarchine klasikinės ontologijos schema Maceina kultūrą įterpia tarp gamtos ir religijos. Ši tarpinė vieta apibrėžia kultūrinės veiklos galimybes ir prieštaringumą. Kultūros paradoksai atskleidžiami kaip kultūros tragizmas. Kultūrine veikla žmogus ne tik perdirba gamtą, bet ir ieško išeities į religiją. Tačiau kultūros ženklinis ir simbolinis pobūdis nereiškia, jog žmogus turi dėl kultūros atsisakyti gamtos ar religijos tikrovės. Tiktai atsisakydami substancinės tikrovės kaip rimties ir atramos sampratos galime suprasti žaidybinį kultūrinės būties pobūdį. Straipsnyje parodoma, kad Maceinos kultūros filosofijoje susipina objektyvistinė-metafizinė kultūros samprata su fenomenologi-ne-hermeneutine žmogaus kūrybinio gyvenimo analizeThe article analysed the presuppositions of the philosophy of culture in Antanas Maceina. On the ground of a hierarchical scheme of classical ontology, culture is placed by ...
Uþsklandoms panaudoti Antano Cukermano darbai STRAIPSNIUS RECENZAVO prof. habil. dr. BRONISLOVAS ... more Uþsklandoms panaudoti Antano Cukermano darbai STRAIPSNIUS RECENZAVO prof. habil. dr. BRONISLOVAS KUZMICKAS (Mykolo Romerio universitetas) Doc. dr. TOMAS SODEIKA (Kauno technologijos universitetas) Doc. dr. VYTIS VALATKA (Mykolo Romerio universitetas) 11 LOGOS 40 2005 SAUSIS • KOVAS AKTUALIOJI TEMA Emmanuel Levinas. Biography LOGOS 40 2005 SAUSIS • KOVAS Tardymo protokolo taesinys (A continuation of the explanation) LOGOS 40 2005 SAUSIS • KOVAS AKTUALIOJI TEMA Kalëjimo gatvës (dabar Spaustuvininkø) Nr. 1 Kaune dokumentai, kuriuose matyti namø planas ir namø gyventojai (þr. 18 p.), tarp kuriø ir Levinas. Ðiuose namuose Levinø ðeima gyveno iki 1936 metø. Juose Emmanuelis Levinas vaikystëje susipaþino ir su savo bûsima þmona Raisa. (A plan of a house in Kalëjimo street (now Spaustuvininkø street). The Levinas family lived in one of its apartments until 1936. In this house Emmanuelis met his future wife Raisa.) * Atreidai-Atrëjo sûnûs: Agamemnonas ir Menelajas. Atrëjas iðvarë savo brolá Tiestà, suvedþiojusá jo þmonà, o gráþusá pavaiðino jo vaikø mësa. Vëliau buvo nuþudytas Tiesto sûnaus Aigisto. Uþ ðià Atrëjo piktadarystae prakeikimas ir toliau slëgë jo giminae (èia ir kitur-vertëjos pastaba).
The article discusses Husserl’s criticism of Psychologism and the relationship that have with the... more The article discusses Husserl’s criticism of Psychologism and the relationship that have with the contemporary crisis of values. In Logical Investigation Husserl criticize not only a psychological foundation of science, but he expresses his preoccupation about rationality in general. Rationality according to Husserl is connected with ethical and political questions. Aron Gurwitsch research shows the existing connection between naturalistic psychology and nihilism. Naturalistic psychology induces a nihilistic conception of human being: human as a biological functions mechanism. This point of view cause a totalitarian tendency in social life and politic.
Straipsnyje analizuojama prasmės patirties santykis su raštu. Kas mokslo atsiradimui ir tradicija... more Straipsnyje analizuojama prasmės patirties santykis su raštu. Kas mokslo atsiradimui ir tradicijai yra svarbiau: prasmės intuicija ar jos užrašas? Straipsnio tikslas – parodyti, kad prasmės patirties ir rašto santykis gali būti suprastas tiktai transcendentalumo ir empiriškumo sankirtos perspektyvoje. Jacques’as Derrida apibūdina raštą kaip balso priešingybę, bet užmiršta, kad raštas turi būti siejamas su prasmės patirtimi. Edmundas Husserlis rašymo praktiką suvokia kaip empirinį įdealių prasmių artikuliavimą. Raštas yra pasyvi prasmių patirties sedimentacija, kuri turi būti reaktyvuojama ir reaktualizuojama. Rašymas yra rizikingas veiksmas, kuris ne išvaduoja nuo kontingentiško pasaulio, o priverčia prisiimti atsakomybę.Pagrindiniai žodžiai: prasmė, patirtis, raštas, fenomenologija.The Experience of Meaning and WritingDalius Jonkus SummaryThis article analyses the relationship of the experience of meaning with writing. Is the intuition of meaning or the recording of it more importa...
The article deals with the relationship of hermeneutics and phenomenology in Arūnas Sverdiolas’s ... more The article deals with the relationship of hermeneutics and phenomenology in Arūnas Sverdiolas’s philosophy of culture. Firstly what is discussed is the problem of the separation between culture and nature, and then the concept of cultural activity and creation is analyzed. In cultural philosophy it is not enough to reflect on the cultural act of creation. Creation is the discovery of the world’s essential forms of expression. Ideas need to be discovered and only then they can be materialized and communicated to others in such an objective way. Therefore, culture must be understood as the communication of meaning. Cultural objects refer not only to the actions that create them, but also to the demands placed on potential perceivers.
Nicolai Hartmann interprets the logic of knowledge as a dialectical process that must reveal the ... more Nicolai Hartmann interprets the logic of knowledge as a dialectical process that must reveal the processionality of being itself. Sesemann not only extends Hartmann‘s philosophical insights, but also supplements them significantly. He also understands the knowledge of reality not as an analysis of static objects, but as a dynamic and temporal reconstruction of becoming reality. Acknowledging the limitations of intuition, he returns to the possibilities of logically formed knowledge. Sesemann argues that the logical constructions of knowledge must maintain a connection with primal intuition. However, logically formed knowledge is limited by its static nature. A dialectic is needed to reveal a dynamically changing being. I will begin the article by discussing the relationship between intuition and logical knowledge, then examine the problem of the ideal being and conclude by evaluating the significance of dialectics in Sesemann’s theory of knowledge. According to Sesemann, the dialect...
Greimas’s semiotics is characterized by an inner duality. This is the inner tension between struc... more Greimas’s semiotics is characterized by an inner duality. This is the inner tension between structuralism and phenomenology. The aim of the paper is to reveal the relationship between structuralism and phenomenology in semiotics. Structuralism and phenomenology have a different understanding of the role of the subject in creating and understanding meanings. Early Greimas understood value systems through the linguistic prism and eliminated the discursive system’s subject itself. Late Greimas’s approach to the subject changed and coincided with the subject of daily experience, who was involved in the selection and creation of meanings. Greimas’s semiotics came closer to phenomenology, but only partially. The concept of bodily and sensory experience in Greimas’s semiotics is constructed from objectivistic positions of science. The body and sensual perception are understood as intermediaries between the inner and outer worlds.
Straipsnyje analizuojama fenomenologinė intencionalumo samprata Husserlio Loginiuose tyrinėjimuos... more Straipsnyje analizuojama fenomenologinė intencionalumo samprata Husserlio Loginiuose tyrinėjimuose ir vėlesniuose jo raštuose. Siekiama parodyti, jog pačioje statiškoje intencionalumo sampratoje jau yra implikuotos jos genetinio pratęsimo galimybės. Fenomenologinė intencionalumo samprata negali būti redukuota į teorinį santykį su pažinimo objektu, nes joje išryškėja praktinis ir tranzityvus judesio link tikslo realizavimo pobūdis. Fenomenologija atmeta neintencionalių išgyvenimų sampratą, nes tokie išgyvenimai negali būti aprašomi kaip fenomenai, tačiau pripažįsta, jog nė vienas intencionalus išgyvenimas ar jo suponuojamas tikslas negali būti realizuojamas galutinai. Kitaip sakant, kiekvienam išgyvenimui būdingas ne tik universalaus sąmoningumo siekis, bet ir neįsisąmonintas arba nerealizuotas patyrimas. Patyrime patiriame ne tik tai, kas esama, bet ir tai, kas patiriama sykiu kaip kita. Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, intencionalumas, sąmonė, fenomenas, tranzityvumas.The Stru...
Klausimas apie transcendenciją šiuolaikinės fenomenologijos diskusijose susiejamas su klausimu ap... more Klausimas apie transcendenciją šiuolaikinės fenomenologijos diskusijose susiejamas su klausimu apie jusliškumą. Jutimai tradiciškai suvokiami kaip išorybės ir vidujybės tarpininkai. Nagrinėdamas objekto duotį patirtyje Edmundas Husserlis įsteigia materijos ir formos perskyrą. Grynieji įspūdžiai pateikiami kaip tokia pirminė patyrimo medžiaga, kuri tampa prasminga tiktai per intencionalų formavimą. Michelis Henry supriešina materialią ir intencionalią fenomenologiją. Jis siekia parodyti, jog be grynųjų įspūdžių analizės nebūtų galima ir intencionali fenomenologija. Henry mano, kad Husserlis aiškiai neatsako į klausimą apie juslinės materijos ir intencionalios formos santykį. Be to, jis teigia, jog Husserlis šį santykį interpretuoja pripažindamas intencionalios formos pirmenybę. Taigi Henry siekia reabilituoti materialinę fenomenologiją, nes būtent joje t. y. juslinėje materijoje, kaip tik ir glūdi, jo manymu, bet kokios pirminės duoties paslaptis. Šis posūkis į materialiąją fenomenol...
Fenomenologinės filosofijos recepcija Lietuvoje visų pirma galėtų būti siejama su Vosyliaus Sezem... more Fenomenologinės filosofijos recepcija Lietuvoje visų pirma galėtų būti siejama su Vosyliaus Sezemano bandymu inkorporuoti Husserlio fenomenologiją į savąją gnoseologijos sistemą. Tačiau tolesnė fenomenologinės filosofijos sklaida Lietuvoje sietina su Heideggerio, o ne su Husserlio filosofijos įtaka. Lietuvoje panašiai kaip ir kitose Europos šalyse fenomenologija buvo suprasta kaip bandymas sukurti grynosios sąmonės doktriną, kuri kaip „griežtas mokslas“ galėtų pagrįsti kitas mokslines disciplinas. Atsisakant moksliškumo fenomenologinė filosofija buvo transformuojama į antropologinę, egzistencinę ir hermeneutinę filosofiją. Antanas Maceina ir Juozas Girnius egzistencinę filosofiją jungė su teistiškai orientuota religijos filosofija. Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas ir Tomas Sodeika interpretuoja fenomenologiją per Heideggerio „egzistencinio mąstymo“ prizmę. Straipsnio tikslas – parodyti, jog fenomenologinės filosofijos interpretacijų įvairovė ne paneigia, bet patvirtina fenomenol...
Straipsnyje nagrinėjama egologinės sąmonės problema ir jos santykis su savipatirtimi. Kritikuoda... more Straipsnyje nagrinėjama egologinės sąmonės problema ir jos santykis su savipatirtimi. Kritikuodami egologinę sąmonės sampratą tiek Gurwitschius, tiek Sartre’as parodo, kad sąmonės išgyvenimų vienovei užtikrinti nereikalinga jokia išorinė instancija. Tuo remdamiesi jie tvirtina, kad ego kaip sąmonę vienijantis pradas neegzistuoja. Tačiau sąmonės intencionalumas reiškia ne tik sąmonės vienovę ar nukreiptumą į pasaulio objektus, bet ir sąmonės saviduotį. Sąmonė įsisąmonina save pačią ne tik refleksijos, kaip tai supranta klasikinė filosofija, bet ir tiesioginės savipatirties būdu. Toks patirties, kuri implikuoja tiesioginį sąlytį su savimi, modelis siūlomas Husserlio ir kitų fenomenologų, šiandien reikšminamas Dano Zahavi tyrinėjimuose. Refleksija reiškia nuotolį savęs atžvilgiu, o tiesioginė savipatirtis yra ikireflektyvus cogito arba ikireflektyvi savimonė. Straipsnio tikslas – atskleisti intencionalumo sąryšį su pirmojo asmens perspektyva ir sąmonės sąmoningumo problema. Pasąmonės...
Straipsnyje nagrinėjamos dvi problemos. Pirmoji – tai suvokimo ir vaizduotės santykio problema. A... more Straipsnyje nagrinėjamos dvi problemos. Pirmoji – tai suvokimo ir vaizduotės santykio problema. Antroji yra vaizduotės ir pasąmonės santykio problema. Abi šias problemas jungia klausimas, ar gali sąmonė būti redukuota į pasąmonę? Taip pat straipsnyje kritikuojami bandymai sąmonę sutapatinti su vaizduote. Redukuodami suvokimą į vaizduotę, o sąmonę į nesąmoningumą užkertame kelią fenomenologiniam vaizduotės ir nesąmoningumo aprašymui, nes vaizduotę galime aprašyti tik suvokimo atžvilgiu, o nesąmoningumą – tik sąmonės atžvilgiu kaip įsisąmoninimą. Atsiminimų ir vaizduotės vaizdiniai yra taip pat susieti su aktualiais ar galimais suvokimo rakursais. Perspektyvų kaitaliojimas ir varijavimas leidžia atskleisti invariantišką dalykų esmę. Bet tiktai atlikdami dvigubą redukciją ir vaizduotės ar atsiminimų vaizdinius susiedami su suvokimais ir jų asocijuota esamybe galime įsisąmoninti vaizdiniuose glūdinčius troškimus, kurių nepripažįstame savais.Pagrindiniai žodžiai: suvokimas, vaizduotė, fe...
Straipsnyje analizuojama vertybių ir vertinimo samprata Heideggerio filosofijoje. Straipsnio tiks... more Straipsnyje analizuojama vertybių ir vertinimo samprata Heideggerio filosofijoje. Straipsnio tikslas parodyti, kad vertybių kritika Heideggerio filosofijoje nepaneigia aksiologijos galimybės. Heideggeris kritikuoja neokantinę vertybių sampratą, nes siekia atsiriboti nuo objektyvistinės vertybių filosofijos. Vertybes Heideggeris supranta ne kaip pasaulio transcendenciją, bet kaip gyvenamo pasaulio reikšmingumą. Jis pasinaudojo Husserlio kategorinės intuicijos ir Emilio Lasko idėjomis apie objekto formos ir jo suvokimo intencionalų sąryšį. Tai objekto reikšmės ir į ją nukreipto veiksmo koreliacija, kurią Heideggeris interpretuoja kaip įrankio tinkamumą. Straipsnyje atskleidžiama, kad vertybė yra galima kaip pragmatinio pasaulio ir jame veikiančio subjekto koreliacinė struktūra. Pirma, apžvelgiama Heideggerio polemika su neokantine vertybių teorija, antra, nagrinėjama įrankio tinkamumo samprata „Būtyje ir laike“ bei Heideggerio paskaitose „Įvadas į filosofiją“.
Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwa... more Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwardo Casey, Mikelio Dufrenne’o (1910–1995) ir Vosyliaus Sezemano (1884–1963) koncepcijose. Straipsnio tikslas – parodyti, kad estetinėje patirtyje akivaizdžiai atsiskleidžia kūniškas vaizduotės pobūdis. Casey kritikuoja Dufrenne’o bandymą vaizduotę susieti su estetine raiška. Jis pabrėžia vaizduotės autonomiją, tačiau tokiu atveju lieka neaiškus vaizduotės ir suvokimo santykis. Dufrenne’o ir Sezemano pozicija vaizduotės klausimu iš dalies sutampa. Abu jie teigia, kad vaizduotė yra ne produktyvi, bet reproduktyvi ta prasme, kad ji yra apribota materialinio a priori formomis. Kitaip sakant, estetinė raiška yra negalima, jeigu ji nesilaiko suvokiamojo ir suvokiančiojo koreliacijos principo. Sukurti galima tik reprodukuojant išraiškoje kito suvokimo galimybę. Sezemanas pabrėžia kūniškos vaizduotės pirmumą. Įkūnytas vaizduotės judesys atskleidžia būtiną objekto ir subjekto koreliaciją. Vaizduo...
Uploads
Papers by Dalius Jonkus